Tekstas – žodžių seka, sudaranti tam tikrą visumą, pasakytą arba išreikštą grafiškai (raštu), įrašytą į plokštelę, magnetofono juostą ir pan. Pastaraisiais dešimtmečiais kalbotyroje atsirado nauja mokslo šaka, tirianti ne sakinius, o tekstus – teksto lingvistika. Tokio mokslo atsiradimas visiškai suprantamas, nes bet kuris sakinys paprastai būna glaudžiai susijęs su kitais sakiniais, kurie kartu sudaro didesnius ar mažesnius tekstus. Tekstai būna ilgi ir trumpi, paprasti ir sudėtingi, sakytiniai ir rašytiniai, minties raidos požiūriu nuoseklūs ir nenuoseklūs, dialoginiai ir monologiniai, stilistiškai konotuoti ir neutralūs ir t. t. 

Taigi, teksto lingvistikos objektas yra visi tekstai. Grožiniai tekstai sudaro labai mažą visų įmanomų tekstų dalį. Šiandieniame informacijos ir naujų technologijų pasaulyje žmogus daug dažniau (tiesiog kasdien) susiduria su vis kitokiais tekstais: instrukcijomis, publicistika (laikraščiai ir žurnalai), mokomaisiais tekstais (vadovėliai ir vadovai), administraciniais tekstais (įstatymai, poįstatyminiai aktai, įvairių įstaigų raštai) ir t. t. Tekstui keliami žanro, adresato ir tikslų reikalavimai nėra absoliutūs. Priešingu atveju visi tekstai nesiskirtų vienas nuo kito. Vadinasi, be įprastinių reikalavimų, visada yra proga reikštis ir teksto kūrėjo individualybei. Žinoma, negalima paprasčiausių klaidų laikyti individualiu stiliumi. Individualus stilius, reikalavimų nesilaikymas nuo klaidų skiriasi tuo, kad pirmuosius du turėtų pateisinti išsikelti tikslai, pasirinktas žanras ir adresato lūkesčiai. Tai labai priklauso nuo tikslų, pasirinkto žanro ir adresato poreikių. Dalykinių tekstų geriau neindividualizuoti ir neardyti visuotinai priimtos struktūros bei kanceliarinio stiliaus, o štai mokyklinė esė teikia daug individualizavimo galimybių: išlaikant standartinę struktūrą, samprotauti galima svajingai, romantiškai, ironiškai, kandžiai, neutraliai – tai žanrui neprieštarauja; svarbiausia, kad nesusikirstų su rašymo tikslais ir adresato poreikiais.