TIKSLAS:Romantikai, aktualizavę literatūros estetinę problemą, kuri anksčiau rašytojams neturėjo tokios didelės reikšmės, ir susiaurinę poezijos sąvokos ribas, įvedė grožinės literatūros terminą, kuris funkcionavo du pastaruosius šimtmečius. Romantinė grožinės literatūros samprata formavosi su kultūros raidos pažangos idėja, kuri įpratino skaitytojus ankstesnę literatūrą ir jos aiškinimus suprasti kaip barbariškus ir nepakankamus. Tokia literatūros apibrėžtis, susiformavusi suklestėjus industrinei visuomenei, ugdė literato ne tik pažangias nuotaikas, bet ir kritiškumą naujausiems laikams, ir nostalgiją praeičiai. Modernistinėje literatūroje buvo suabsoliutinta estetinė literatūros funkcija ir visiškai atsisakyta visuomeninės, komunikavimo funkcijos, nors literatūra ir aiškinta kaip visuomeninis reiškinys. Modernizme labiausiai išryškėjo preromantinės ir poromantinės literatūros koncepcijų konfliktas. Poromantinė literatūra iškėlė vadinamosios grynosios literatūros idealą, kuris reiškė literatūros estetinės funkcijos suabsoliutinimą – kūrinys turi veikti skaitytoją magišku ir nesuprantamu žodžių skambėjimu. Toks idealas buvo radikaliai priešpriešintas dar ir kitokių tikslų turinčiai literatūrai.

UZDAVINIAI:Lietuvių literatūrologijai t. p. būdingas dviejų literatūros sampratų konfliktas. Švietėjai, pozityvistai, marksistai daug reikšmės teikė jos ideologinei funkcijai, o neoromantikai, modernistai pabrėžė estetiškumo kūryboje svarbą.