Esminė sąlyga, kad mitai virstų pasakomis – mito ir ritualo tiesioginio ryšio nutrūkimas. Savitų mito pasakojimo apribojimų panaikinimas (pasakojama ir vadinamiesiems nepašvęstiesiems – moterims ir vaikams) lemia sakralumo pašalinimą iš mito, akcentuojamas pramoginis aspektas, pasakotojo fantazija, sustiprėja domėjimasis veikėjų šeimyniniais santykiais, ginčais, peštynėmis ir kita, griežtą patikimumą keičia sąmoninga išmonė. Pasakos raidoje svarbiausia yra laiko ir veiksmo vietos demitologizacija, perėjimas iš griežtos įvykių lokalizacijos į neapibrėžtą pasakos laiką ir veiksmo vietą. Dėl to pasakoje nebelieka mitui būdingo etiologizmo. Mituose demiurgo veiksmai lemia kosmologinį procesą, o pasakų personažų įgyjami objektai ir pasiekiami tikslai – asmeninę veikėjo gerovę, yra šeimyninio, gimininio arba socialinio pobūdžio. Etiologinę mito prasmę ilgainiui išstumia moralas, stilistinės formulės, rodančios pasakojimo netikrumą; demitologizuojami ir patys veikėjai. Toteminių personažų desakralizavimas išsaugant jų zoomorfiškumą, manoma, galėjo būti viena prielaidų pasakų apie gyvūnus formavimuisi. Stebuklų pasakų veikėjų demitologizacija siejama su jų antropomorfizacija ir savitu idealizavimu: jie gali būti apibūdinami kaip turintys dieviškus tėvus arba esantys stebuklingos kilmės, bet patys neturi magiškų galių, būdingų mitiniam herojui. Archajiškose pasakose šie personažai tokių gebėjimų dažniausiai įgyja per inkarnaciją, padedami dvasių. Daugelio tyrinėtojų manymu, mitinės pasaulėjautos silpnėjimas skatino pasakos raidą.