pãsaka, literatūros žanras, stilizuota arba nefolklorinė pasaka, turinti autorių. Priskiriama fantastinei arba didaktinei literatūrai. Literatūrinės pasakos artimos parabolėms; gali būti kaip savarankiškas kūrinys arba įterpiama į tekstą. Literatūrinėse pasakose, kitaip nei liaudies pasakose, dažniausiai realūs personažai veikia realiame pasaulyje – konkrečioje vietoje ir esamuoju laiku. Kaip ir tautosakinėms pasakoms, būdinga magiški veiksmai, fizinės tikrovės dėsnių nepaisymas. Motyvai ir siužetai gali būti pasiskolinti iš tautosakos, mitų, epų, bet jie perkurti autoriaus.

Literatūrinių pasakų reminiscencijų ir intarpų yra įvairių šalių antikiniuose epuose, religiniuose raštuose (Biblijoje, Talmude), viduramžių religinėje literatūroje, italų Renesanso novelistikoje. Kaip savarankiškas žanras pradėjo formuotis 16–17 a., susiklostė romantizmo epochoje, kai didėjo susidomėjimas sava ir svetima kultūra, istorija, plėtojosi pedagogika. Literatūrinių pasakų pradininkais Italijoje laikomi G. F. Straparola (1480–1557, pasakų rinkinys Malonios naktys / Le piacevoli 2 t. 1550–53), G. Basile (apie 1566–1632, rinkinys Pasakų pasaka / Lo cunto de li cunti, išspausdinta 1634; pavadinimu Il Pentamerone išspausdinta 1636), Prancūzijoje – Ch. Perrault ir Madame d’Aulnoy (apie 1650–1705), Vokietijoje – J. K. A. Musäus. 17–18 a. pradžioje Europoje paplito Rytų – kinų, mongolų, persų – pasakos. Prancūzijoje 1704 išverstos arabų pasakos Tūkstantis ir viena naktis, pradėtos kurti stilizuotos stebuklinės pasakos (prancūzų kalba Contes des Fées, anglų kalba Fairy Tale) labiau suaugusiems, vėliau pritaikytos vaikams (rinkinys Fėjų kambarys / Cabinet des Fées 41 t., išleista 1785–89). Iš Prancūzijos stebuklinės pasakos paplito kitose šalyse.

Labiausiai romantizmo epochoje literatūrinė pasaka išsiplėtojo Vokietijoje (C. Brentano, A. von Chamisso, J. von Eichendorffas, W. Hauffas, E. T. A. Hoffmannas, E. Mörike, Novalis, J. L. Tieckas). Brolių J. Grimmo ir W. Grimmo kūriniuose nežymi tautosakinės ir literatūrinės pasakos riba. Žymiausi pasakų rašytojai Danijoje – H. Chr. Andersenas, Didžiojoje Britanijoje – G. Macdonaldas, O. Wilde’as, Rusijoje – M. Čiulkovas (1743–93), Jungtinėse Amerikos Valstijose – E. A. Poe. 19 a. pabaigoje įsivyravus tiksliesiems mokslams ir realizmui literatūrinių pasakų sukūrė G. Kelleris (Šveicarija), H. T. W. Stormas (Vokietija), G. de Maupassant’as, A. Daudet (Prancūzija), P. Chr. Asbjørnsenas (Norvegija), Carmen Sylva (1843–16, Rumunija).