Pasaka – pasakojamasis fantastinis kūrinys priskiriamas tautosakos žanrui. Dauguma pasakų yra tarptautinės, tačiau skiriasi jų variacijos, sutinkami įvairiose tautose analogiški elementai, jų deriniai, pasitaiko didžiuliuose arealuose paplitusių iš esmės sutampančių siužetų

Tautosakininkai pasakas kategorizavo skirtingai. Tačiau geriausiai literatūros tyrinėtojams žinomos yra Arnės–Tompsono klasifikavimo sistema ir Vladimiro Propo morfologinė analizė. Kiti tautosakininkai ėmėsi pasakų reikšmių aiškinimo, tačiau mokslo, tiriančio šio žanro kūrinių prasmę, nėra.

Pasakos tyrinėjamos ir etnologų, antropologų, sociologų bei psichologų. Folkloristai niekada nelaikė šio žanro ugdomosios, etinės paskirties pagrindine. Pasakos vien tiktai vaikų žanru tapo sunykus natūraliai pasakojimo tradicijai, pradėjus jas užrašinėti. Jose dažnai pasitaiko pernelyg žiaurių, neestetiškų vaizdų, paveldėtų dar iš tų laikų, kai šie kūriniai buvo suaugusiųjų pasakojimų repertuaro dalis. Psichoanalitikai tyrinėja teigiamą ir neigiamą pasakų įtaką vaikams, psichologinius pasakos aspektus. Kartais pasakos traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai, tačiau dažniausiai pabrėžiama pasakų moralinio ugdymo vertė